Vienas raktinių šios dienos skaitinių žodžių yra ištverminga malda, dar konkrečiau prašomoji malda.
Biblija mus moko pasitikėjimo, ištvermės ir gebėjimo laukti, o tai priešinga mūsų laiko kultūrai bei vartotojiškiems įpročiams. Nes mes nemėgstame laukti. Mes norime vis greitesnio kompiuterio, spartesnio interneto, nervinamės jei lifto tenka laukti ilgiau nei 14 sekundžių, norime gauti kavos ar mėsainį per minutę nė neišlipę iš automobilio…
Atrodo taip nėra su malda. Kartais gal ilgai meldiesi ir atrodo niekas nesikeičia, niekas nevyksta. Ar iš tikrųjų niekas nevyksta. O gal vyksta tik ne taip kaip tikėjaisi ir ne ten, kur manei?
Prieš keliolika metų žurnalas Guidepost išspausdino istoriją apie mokytoją Mary. Ji labai stengėsi būti gera mokytoja, bet jai vis nesisekė. Klasėje buvo labai išdykęs mokinys Viljamas. Geriausius jos ketinimus jis paversdavo niekais ir klasėje kildavo sąmyšis. Vieną rytą, prieš pamoką, mokytoja sėdėjo prie savo stalo ir kažką rašė stenograma. Staiga pro duris įėjo Viljamas ir paklausė, ką ji čia rašo. Mokytoja atsakė: „Rašau maldą Dievui“. Ar Dievas moka skaityti stenogramą, ironiškai paklausė Viljamas. Jis gali viską, net gi išklausyti šią maldą, atsakė mokytoja. Besibaigiant pamokai, Viljamui nematant, mokytoja įdėjo lapelį su malda į jo sąsiuvinį. Atrodo tuo viskas ir baigėsi.
Po 20 metų Viljamas su savo mama tvarkė namo pastogę. Tarp jo mokyklinių knygų buvo užsilikęs ir sąsiuvinis, iš kurio netikėtai iškrito lapelis su keistu užrašu. Viljamui parūpo, kas ant to pageltusio lapelio parašyta, bet negalėjo perskaityti. Tuo metu jis jau buvo verslininkas, turėjo savo biurą, tad lapelį nunešė sekretorei, kad ši perskaitytų. Ji pasakė, atrodo tai labai asmeniška ir pažadėjo besibaigiant darbui „vertimą“ palikti ant jo stalo. Dabar Viljamas galėjo perskaityti. „Brangus Dieve, neleisk, kad mano darbas nueitų niekais. Aš negaliu suvaldyti klasės, nes Viljamas viską sujaukia. Paliesk jo širdį, nes jis gali tapti arba labai geru, arba labai blogu žmogumi“. Paskutinis sakinys kaip kūjis trenkė Viljamui. Dar tą pačią dieną jis svarstė ar imtis nešvaraus sandorio, kuris atneštų greitų pinigų. Istorija nemini, kas tai buvo, prekyba narkotikais, kontrabanda ar dar kas nors, ji tik mini, kad tai būtų Viljamą įtraukę į blogio ratą ir dar mini, kad jis nepasidavė. Praėjus dvidešimčiai metų mokytojos malda suveikė. Viljamas atsilaikė.
O kokia mano malda? Ką darau, kai turiu svarbų susitikimą, ar riekia priimti gerą sprendimą?
Svarbius dalykus mes įtraukiame į savo dienotvarkę, gal įsivedame priminimą į telefoną. Jeigu mums santykiai su tuo žmogumi svarbūs ir norime jų dar artimesnių, tai tikriausia planuojame kur ir kada su juo susitiksime.
Jeigu Dievas man yra svarbus, o malda yra būdas su juo susitikti, pabendrauti, tai ar aš į savo dienotvarkę įtraukiu laiko susitikimui su juo? Gal sakysime užmirštu pasimelsti? Bet kuris iš mūsų esame įsivedęs į telefoną priminimą pasimelsti?
Prašymo malda nekeičia Dievo, tačiau ji keičia mus! Grįždami prie Dievo maldoje mes visa atiduodame į Jo rankas. Tai atstato teisingus santykius su Juo. Pasaulis ir visa kas egzistuoja yra sukurta Dievo, Jo palaikoma ir amžinai bus jo rankose.
Tokia prašymo malda kai ką suteikia mums. Su tuščiomis, atviromis rankomis mes ateiname priimti, esame dėmesingi tam, kas gali įvykti, jautresni poreikiams žmonių, kuriuos patikėjome Dievui. Taip nusiteikiame nesavanaudiškai jiems padėti, būti Dievo rankomis. Tokioje maldoje visada yra dalis mūsų gyvenimo, taigi mes galime dar giliau suvokti, kaip Dievas veikia šiame pasaulyje ir jam jautriau atsiliepti.
Jeigu kam stigtų motyvo melstis, ar šiaip, kartais atrodytų galima geriau praleisti laiką, paskaitysiu trumpą tekstą.
Kodėl aš meldžiuosi:
Aš meldžiuosi, nes esu krikščionis, o gyventi krikščioniškai man reikia pagalbos.
Aš meldžiuosi, nes gyvenime turiu priimti sprendimus, o pasirinkimai ne visada aiškūs,
kad pasirinkčiau teisingai, man reikia šviesos ir patarimo.
Aš meldžiuosi, nes man kyla abejonės,
kad bręsčiau tikėjime, man reikia pagalbos.
Aš meldžiuosi, nes beveik viskas, ką turiu, man yra duota
Ir man dera padėkoti.
Aš meldžiuosi, nes Jėzus meldėsi savo Tėvui,
Tad jeigu jis manė, kad tai svarbu, tai yra svarbu ir man.