Kaip manote, kurią savaitės dieną lengviausia eiti išpažinties? Yra tokia diena, kai lengviau tiek išpažįstančiajam, tiek kunigui. Kuri tai diena ir kodėl, šį kartą dar nesakysiu.

Biblijos skaitymų tema šiandien – susitaikymas ir atleidimas. Švento rašto skaitinys pasakoja apie Išrinktosios tautos susitaikymą su jos Dievu prie Gilgalio. Keturiasdešimt metų dykumoje tauta maištavo prieš Dievą ir Mozę. Nepaisant to, Dievas atleisdavo kiekvieną kartą, kai tik tauta gręžėsi į jį. Šitas pasakojimas izraelitams tapo ypač svarbus kai 587 m. jie buvo išvaryti į Babilono vergovę. Jis priminė, jog Dievas jų protėvius išvedė iš Egipto nelaisvės, todėl, tikėtina, atleis neištikimybes, išvaduos ir iš Babilono. Supaprastintai galima sakyti, net jei 40 metų nebuvai susitaikinimo sakramento, jei po to ir vėl patekai į savų babilonų vergoves, vis vien gali tikėtis atleidimo, nes Dievas ištikimai laikosi savo pažado atleisti. Tiek kartų, kiek reikės.

Eikime prie evangelijos pasakojimo, kurį Charles Dickensas vadina pasaulyje nuostabiausiu trumpu pasakojimu, evangelijų evangelija…

Kompozitorius Prokofjevas jo pagrindu sukūrė siuitą. Dailininkai Rembrantas ir Köderis nutapė įspūdingus paveikslus.

O man po ranka pasitaikė trumpa Ernesto Hemingvėjaus istorija „Pasaulio kapitonas“. Ispanų laikraštis „El Liberal“ išspausdino jaudinančią istoriją apie tėvą ir sūnų. Paauglys Pako susikivirčijo su turtingu tėvu ir pabėgo iš namų. Iš pradžių tėvas įpyko. Po kelių dienų sūnui negrįžus suprato, kad šio ketinimai rimti. Tėvas penkis mėnesius jo ieškojo, kur tik įmanoma. Viskas veltui. Galiausiai, nusiminęs, kad jo neranda, į Madrido laikraštį įdėjo tokią žinutę: „Brangus Pako, susitikime antradienį, vidurdienį viešbutyje „Montana“. Viskas atleista. Aš tave myliu. Tavo tėvas.“ Antradienį į viešbučio vestibiulį susirinko virš 800 vaikinų ir vyrų vardu Pako. Visi ieškojo savo tėvo atleidimo.

Kiekvienas trokštame atleidimo, nors nelengvai tai pripažįstame, visi esame kaip Pako. Gali sau kiek nori įsiklabėti, kad viskas gerai, bet niekas taip neišlaisvina, kaip tikras atleidimas, kai jį priimi ir kai dovanoji taip pat.

Evangelijos pasakojime ryškėja trys veikėjai: atgailaujantis jaunesnis sūnus, atleidžiantis tėvas ir save nuteisinantis vyresnis sūnus. Gal kai kuriais gyvenimo momentais, ir mes esame truputį panašūs į kiekvieną iš jų. Nemanau, kad reikia perpasakoti šią istoriją. Paminėsiu tik keletą momentų.

Mes nusidedame dažniausiai dėl to, kad mėginame save įtikinti, jog tai, ką suvokiame esant bloga, šiuo momentu kažkaip yra gera. Jei turime pakankamai drąsos tai pripažinti, pajuntame, kad jau nebesame laimingi. Nes negalime būti karo stovyje su Dievu ir tuo pat metu taikoje su savimi. Galime mėginti, bet nepavyks. O kai nesame taikoje su savimi, savo karo stovį perkeliame ir į santykius su kitais. Tada sunku pamatyti, pajusti kažką gražaus ir gero aplink. Tačiau jei atrandame drąsos ištarti žmogui ir Dievui „Atleisk“ ir patiriame, jog mums atleista, pasijuntame laisvi ir atviri pasaulio gėriui, grožiui, džiaugsmui. Gal tai yra dalelė to, ką reiškia būti laimingu?

Tėvas pamatęs grįžtantį sūnų išbėga jo pasitikti. Nelaukia, kol šis pareis, nelaukia, kol užbaigs savo išpažintį. Jis tiesiog netveria džiaugsmu, kad sūnus grįžo.

Vyresnysis sūnus, regis, turi priežastį nuliūsti. Jis visą gyvenimą dorai gyveno, dirbo savo paveldo žemę, jam turėjo būti skaudu, kai jaunėlis paniekino mylimą tėvą. Juk pikta, kai skaudinamas tavo mylimas žmogus. Tačiau jis leidosi užvaldomas pykčio. Vaišės, tėvo kvietimas, niekas negali pramušti šio pykčio ir apmaudo. Jis nepajėgia atleisti broliui.

Jėzui priekaištaudavo, kad jis priima nusidėjėlius ir valgo su jais. Ir ačiū Dievui, nes dėl to ir mes turime šansą į jo vaišes čia ir per amžius.

O jeigu kam rūpi, kuri savaitės diena geriausia išpažinčiai, kviečiu į Didžiojo Tridienio pamaldas. Gal išgirsite ir apie tai.