Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

„Ateik, ateik Emanueli ir išvaduoki Izraelį“.

Šis senovinis himnas ir dienos skaitymai kviečia grįžti prie esminių, pamatinių mūsų tikėjimo dalykų. „Ateik, ateik Emanueli ir išvaduoki Izraelį“. Kol neįžengsime į šio himno dvasinę erdvę, tol nesuvoksime nei Advento nei krikščionybės.

Filosofas Kierkegaardas sako, kad krikščionys neieško mokytojo, jie ieško Išganytojo.

Ateik Emanueli, – tai širdies šauksmas. Jis sako, kad kai kurių problemų patys išspręsti negalime. Mums reikia Išganytojo. Kaip Izraelis nelaisvėje ir tremtyje, taip ir mes šaukiamės Emanuelio, kad mus išvaduotų (išpirktų) iš mūsų tremčių ir nelaisvių – t. y. nutolimų, susvetimėjimų, priklausomybių. Patys iš jų išsivaduoti negalime.

Dar kartą tas pats tik truputį kitaip.

Prieš 15 metų Baltimorės ligoninėje pavadavau kapelioną. Šalia įprastos tarnystės, gaudavau ir skubių iškvietimų į priėmimo skyrių. Jame yra ir intensyvios terapijos palata, o šalia jos laukimo kambarys paciento artimiesiems. Gydytojai stengiasi padėti pacientui, o artimieji tame kambaryje laukia kol gydytojai apžiūrės jų artimuosius, patyrusius insultą, širdies smūgį, autoavariją ar kitą nelaimę. Niekam nelinkiu atsidurti tokiame laukiamajame, bet jei Lietuvos ligoninėse tokie kambariai yra ir jei kam teko juose laukti, žinote, kad ši vieta labai skiriasi nuo bet kurios kitos vietos pasaulyje.

Ten niekas nesipuikuoja vienas prieš kitą. Ten nevyksta jokios ceremonijos. Ten nesvarbu, kaip esi apsirengęs ar kokiu automobiliu atvažiavai. Kartais tame kambaryje vienu metu laukia kelių pacientų, šeimos nariai ar draugai. Šie visiškai nepažįstami žmonės jaučiasi susiję bendra viltimi dėl savo artimųjų. Kiekvienas ten esantis žmogus yra kenčiančiojo tėtis ar mama, sutuoktinis, vaikas ar artimas draugas. Visi tame laukiamajame kažkaip palaiko vieni kitus. Jei kas sulaukia gerų naujienų, vilties ir džiaugsmo turi visi. Jei kas išgirsta liūdną žinią, visi kambaryje jaučia jų sielvartą.

Šiame reanimacijos palatos laukiamajame pasaulis pasikeičia. Išnyksta tuštybė ir apsimetinėjimas. Visi laukia gydytojo pranešimo, visų akys nuolat krypsta į duris pro kurias jis ateis pasakyti naujienų. Priimamojo skyriaus reanimacijos laukiamasis yra lūkesčių ir vilties vieta. Jei norime – advento vieta.

Mes gyvename šiame laukiamajame ir nuolat žvilgčiojame į duris, kada ateis gydytojas, dieviškasis gydytojas. Mes tikimės išgirsti iš Jo gerą naujieną. Trokštame, kad jis pasakytų: „Pacientui, jūsų mylimajam, viskas gerai. Jis pasveiks ir gyvens”.

Kas yra tas mylimasis, dėl kurio taip nerimaujame? Dabar mūsų mintys tikriausia perbėga mylimų žmonių sąrašą. Ir tai gerai. Tačiau pažįstamas teologas sako palauk, palauk – tas mylimasis pirmiausia nėra kitas žmogus. Mylimasis yra ta kiekvieno mūsų dalis, kuri yra teisi, kai visa kita atrodo neteisinga. Mylimasis yra tai, kas gera, kai visa kita atrodo piktybiška ir korumpuota. Mylimasis yra tai, kas mumyse yra dvasinga materializmu sergančiame pasaulyje. Mylimasis yra mūsų dalyvavimas paties Jėzaus Kristaus gyvenime. Tas mylimasis yra mūsų pačių siela. Tačiau mylimasis yra kritinės būklės. Blogio jėgos bando sunaikinti jo buvimą. Adventu įžengiame į gyvenimo laukiamąjį ir trokštame, kad ateitų Dieviškasis Gydytojas ir pasakytų: „Tau bus viskas gerai, tu pasveiksi ir gyvensi“.

Jei kas norėtų namų darbo, rekomenduoju jėzuitų Facebook ar Instagram trumpus dvasinius impulsus kiekvienai Advento dienai.