Didžiojo ketvirtadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Kairė ir dešinė. Viršus ir apačia. Išorė ir vidus…. Tokių terminų porų turime daugybę. Mūsų smegenys daug mąsto tokiomis dvinarėmis struktūromis. Įeinu į kambarį arba išeinu iš jo. Einu link ko nors arba tolstu. Tai padeda mums orientuotis erdvėje.

Tačiau mes taip pat mąstome dualiai perkeltine prasme. Teisinga arba neteisinga. Juoda arba balta. Diena ar naktis. Dangiška ar žemiška. Gėris ar blogis. Draugas ar priešas. Taip ar ne. Jei keli dalykai yra aiškūs ir pastovūs, tuomet turime pagrindinį orientyrą, veikimui.

Tačiau mūsų gyvenime yra dimensijų, kur tokių dvinarių struktūrų nepakanka. Kai kalbama apie gėrį ir grožį. Kai kalbama apie gilesnius mūsų gyvenimo klodus, apie prasmę ir išsipildymą. Kai kalbama apie tikėjimą, viltį ir meilę. Šių dvinarių struktūrų nepakanka.

Įsivaizduokime, kad labai anksti ryte, kai dar tamsu, ir išeiname į gamtą. Labai pamažu švinta. Kažkuriuo momentu ateina akimirka, kai dar nėra tikros dienos, bet jau nebėra ir visiškos nakties. Jei pastebime, tai gali būti ypatingas momentas: ne tik spalvų, bet ir vidinių išgyvenimų prasme.

Ar ne panašiai ir meno pasaulyje nepakanka tokių kategorijų, kaip teisinga ar neteisinga, juoda ar balta. Spalvas ir estetinius įspūdžius vargu galima išreikšti dvinare struktūra.

Ar ne panašiai nutinka kai du žmonės vis labiau pažįsta vienas kitą. Vis labiau myli vienas kitą. Paskui apsisprendžia už ypatingą artumą, bendrystę ir gyvenimą kartu. Pradžios knyga sako: Du nebebus du, bet vienas kūnas. – Atsiranda visiškai kitokia tikrovė.

Šiandien Didysis ketvirtadienis. Visiškai kitokios tikrovės diena.

„Mylėdamas savuosius, pasaulyje, jis mylėjo juos iki galo“. Meilė pranoksta visas kairės ir dešinės, juodos ir baltos spalvos kategorijas, net dieviškumo ir žmogiškumo, dangaus ir žemės kategorijas.

Šiandien apie šį „pranokimą“ mums kalba dvi scenos.

Jėzus būdamas lygus Dievui, nelaikė savęs jam lygiu. Jis apiplėšė save ir tapo panašus į žmogų. Šis dieviškasis judesys žemyn iš meilės vėl tampa matomas plaunant kojas. Jėzus nusivelka viršutinį drabužį ir pasilenkęs nuolankiai patarnauja. Ten, pačiame dugne, mūsų pačių tikrovės dugne, Jis susitinka su savaisiais, susitinka su mumis. Jei kada nors atsidurtume dugne, gali atsitikti taip, kad atsidursime Jo akių lygyje. Sako pažįstamas jėzuitas.

Paskutinė vakarienė. Mūsų bažnyčios papročiu plausime ir šluostysime vieni kitiems rankas. Kaip tarnystės, bendrystės, atminimo ką darė Jėzus ženklą.

Tačiau priėjus arčiau prie altoriaus kviečiu pastebėti ir kitus simbolius.

Pastebėkime smilkytuvą, iš kurio, kaip smilkalų dūmai į Dievą gali pakilti visos mūsų baimės ir viltys.

Pastebėkime audeklą, kuris uždengia altorių, jis kartu uždengia ir mūsų nuogumą ir suteikia mums naujo orumo.

Pastebėkime žvakes, šį dvejopą simbolį kuris pats nykdamas dovanoja šviesą aplinkiniams.

Pastebėkime ir šviežiai pražydusias gėles, kurios žydi daugybei naujų pradžių.

Paskui pastebėkime duonos ir vyno dovanas, kurias pats Kristus sutapatino su savimi. Apaštalus ir mus kvietė valgyti šios duonos. Kvietė į tokį artumą, nuo kurio, kaip Paulius sakė,  niekas: nei vargas, nei priespauda, nei persekiojimas, nei nuogumas, net mirtis, jau nekalbant apie nesėkmes neatskirs.

Ar Komunija yra tik duona? O gal ją priimdami susitinkame su Jėzumi Kristumi, pasaulio ir mano Atpirkėju, su dieviška tikrove? Pradžioje minėta dvinarė struktūra, vargu įneš aiškumo.

Tik žvelgdami į Jėzaus gyvenimą, į tai, kaip Jis kalbėjo, kaip bendravo su žmonėmis, kaip atleido nusidėjėliams ir priėmė atstumtuosius, kaip atidavė savo gyvybę, galbūt pradėsime nujausti kad Komunija yra ir duonos gabalėlis ir nauja tikrovė – visa Jėzaus Kristaus meilė kurios apkabinti esame visi.

Jėzau Kristau, Tavo žmogiškumas rodo mums dieviškąjį veidą.

Tavo žemiškasis darbas mums skelbia dangaus karalystę.

Per tave sutaikinti Dievas ir žmogus.

Tavyje susiliečia dangus ir žemė.