Nuorodas į sekmadienio skaitinius ir evangeliją rasite čia.
Šiandien įdomiai susietas pirmasis skaitinys ir evangelija. Abi ištraukos apie Jeremijo ir Jėzaus, dviejų pranašų, karjeros pradžią.
Pradėkime nuo Jeremijo. Kam teko dalyvauti kunigų šventimų mišiose, girdėjote šią Jeremijo ištrauką: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau“. Svarbi kiekviena eilutė.
Dar prieš sukurdamas tave pažinau, pašventinau, paskyriau. Mūsų aplinka mus skatina galvoti apie savo „ego“, mums tampa svarbiausia saviraiška, savipilda. Mes nelinkę, kad kas kitas sakytų ką turime daryti, nes turime savo artimų ir tolimų planų. Tačiau Biblijai visai nerūpi, ką tu nusprendei, ar kokios tavo „ego“ ambicijos. Girdėjome – Prieš tai nei buvai gimęs, aš tave paskyriau pranašu tautoms.
Retkarčiais svarbu krikščioniui pamąstyti apie savo pašaukimą, nes ima ir prasimuša mano programos, mano planai…., tad verta paklausti, ar ir kaip jie dera su Dievo planu. Ar kada ateina mintis, kad mano pašaukimas, talentai ir malonės duotos pirmiausia dėl kitų? Tai galioja ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam krikščioniui.
Vienas amerikietis teologas sako bent 95% krikščionių taip nemąstome. Bet Biblija sako, kad būtent tai ir yra mąstymo klaida. Girdėjome, – Jeremijui Dievas pasakė, būsi pranašu ne pats sau, ir net ne vien Izraeliui, o tautoms.
Dabar einame prie Jėzaus. Jis po krikšto ir gundymų dykumoje grįžo į savo miestelį ir skaito Torą sinagogoje. Skaitytojas pats galėjo pasirinkti ką skaityti ir komentuoti. Jėzus pasirenka ištrauką iš pranašo Izaijo. Ji kalba apie Mesijo laikus. Tekstas parašytas būsimuoju laiku, o Jėzus sako – visa tai išsipildė šiandien, jums beklausant.
Izaijo pranašystė buvo lyg tolima svajonė. Man ji priminė mano Šventraščio profesorių iš Vokietijos. Jis sakė, mes metų metais per kiekvienas Kalėdas keldavome taurę, už Vokietijos susijungimą ir Berlyno sienos nugriovimą ir vis galvojome, mes tikriausia to jau nesulauksim, gal mūsų vaikai ar anūkai sulauks.
Jėzus nesako: „Pritariu Izaijui, teisingai rašė, visa tai kažkada įvyks“. Jis sako: „Jau įvyko, čia ir dabar“. Negali būti! Ką kalba šis dailidės sūnus? Mes gi žinome, iš kur jis ir kas jo tėvas ir jis sakosi esąs Mesijas, kuris atkurs Izraelį? Bet gi kraštas okupuotas romėnų.
Biblijos žinovai teigia, kad čia Jėzus labai aiškiai supranta ir aiškiai pasako, kas jis yra. Jis nėra dar vienas pranašas, o Dievo Žodžio įsikūnijimas – išsipildymas.
Evangelistas Morkus rašo, kad minioje kilo pasipiktinimas. Lukas sako švelniau, kad pirmoji žmonių reakcija buvo teigiama. Gal gi neblogai, kad kas iš mūsų tarpo, iš mūsų apylinkių išeis į tokias aukštumas. Sunku patikėti, kad šis vietinis vaikinas galėtų būti lauktasis Mesijas, bet galiausiai kas žino?
Senas ir amžinas klausimas – Kodėl esu tikintis, kodėl meldžiuosi, kodėl lankau bažnyčią ir priimu sakramentus? Kad Dievas man padėtų, palengvintų gyvenimą, duotų ko noriu, man, mano genčiai, mano tautai. (Tai ne blogos intencijos, bet apie tai kitą kartą). Jeigu aš tikiu, jog dėl to, kad seku Jėzumi, gerai meldžiuosi, puoselėju teigiamas mintis, man turi gerai sektis, tai vadinama klestėjimo evangelija, bet šiandien ne apie ją.
Grįžkime prie teksto. Atrodo Jėzus nesureikšmina šio įvykio ir pasakoja dvi istorijas iš Senojo Testamento. Vieną iš Elijo, kitą iš Eliziejaus. Kai baisus badas ištiko visą kraštą, Elijas buvo pasiųstas kur? Ne pas Izraelitus, o pas svetimšalę našlę, svetimame krašte Sareptoje. Galime paskaityti, kaip svetingai ji priėmė pranašą. Kita istorija Pranašo Eliziejaus. Jo laikais buvo pagydytas tik vienas raupsuotas ir gi ne izraelitas, o svetimšalis Namaanas, dar blogiau, kad jis priešų kariuomenės vadas. Atrodo pranašas veikia ne išrinktosios tautos, o jos priešų naudai. Jėzaus sako: „Žiūrėkite, šitaip elgiasi Dievas“. Ir šito jau buvo per daug, minia pasiunta, išvaro Jėzų už miesto ir nori nustumti nuo uolos.
Viskas žmogiška. Pirmoji reakcija palanki. O jei šis vietinis vaikinas iš tikrųjų yra mesijas ir atkurs Izraelio karalystę, tai gal neužmirš ir savo krašto žmonių. Tai įprastas instinktyvus galvojimas, bet Jėzus jam pasipriešina. Kaip Jeremijas, skirtas pranašu ne vien Izraeliui, bet tautoms, taip ir Jėzaus misija ne vien vietinių, ne vien Izraelio, bet visų žmonių gėriui.
Pamėginkime klausti praktiškiau, ar atrastume ką nors šiandienai? Mes į savo religinį gyvenimą instinktyviai linkę žiūrėti truputį egoistiškai. Meldžiuosi, priimu sakramentus, medituoju… ir iš Dievo tikiuosi gerų dalykų, nesvarbu, medžiaginių ar dvasinių, sėkmės ar ramybės. Viena vertus tai teisinga, bet kita vertus to per maža. Biblija nesako, kad tai Dievo veikimo logika. Ji moko, kad ir malone, kurią gauname iš Dievo, turime dalintis su kitais. t. y. ji ne vien man, bet ir kitų išganymui.
Pažiūrėkime, kokios mūsų maldų temos, ar tik apie save ir artimus, ar apima plačiau.
Du momentai pabaigai:
- Jėzus laužo savo miestelio gyventojų religinius stereotipus. Jis meta iššūkį ir mūsų religiniams stereotipams, ir religiniam egoizmui, tiek mūsų susireikšminimui, tie ir susimenkinimui. Jis sako – Dievo malonės duodamos tau, kad dalintumeisi.
- Vakare peržvelgdamas dieną galiu pažiūrėti, kokias malones šiandien gavau ir kuriomis pasidalinau su kitais. Galiu būti maloniai nustebintas, kaip Dievas per mane palaimingai palietė ir kitus.