Pradedame Adventą. Jis reiškia atėjimą ir laukimą. Paprastai mes, bent jau aš, nemėgstu laukti. O adventas mėgina mus nuteikti keturioms laukimo savaitėms. Ko gi lauksime? Atsakymai turbūt įvairūs: vienas lauks kalėdinių dovanų, kitas kalėdinių nuolaidų ar pelno iš pardavimų, dar kitas lauks brangaus žmogaus grįžtančio Kalėdoms iš užsienio. Šį gerų laukimų sąrašą galėtume tęsti ir tęsti. Tačiau šiandien esame kviečiami prisiminti, kad Adventas pirmiausiai yra Kristaus laukimo ir pasirengimo jo gimimui metas. Per šį laiką mes taip pat kviečiami mėginti atpažinti, kas yra mums siūlomas pigus optimizmas, o kas tikroji viltis.
Galbūt kam nors kilo klausimas, kodėl šį iš esmės džiugų laukimo laiką pradedame tokiais baisiais Šv. Rašto skaitiniais. Viena vertus jie primena mums nepasiduoti tariamam optimizmui, ir sako, kad daugelis dalykų, kurie laikomi pastoviais ir svarbiais iš tikrųjų nėra jau tokie pastovūs, nėra jau tokie svarbūs. O kita vertus baisybes aprašančios Šv. Rašto ištraukos parodo, kad ne baisybės, ne katastrofos, o Dievas turi paskutinį žodį. Todėl esame kviečiami atsitiesi ir pakelti galvas. Taip nuskamba paradoksiškas raginimas beviltiškoje situacijoje atrasti jėgų vilčiai.
Šiandien evangelija kviečia budėti, nes ateina Žmogaus sūnus, tai vienas iš Jėzaus titulų. Kai išsikalbame išsipasakojame kaip daug kas mūsų aplinkoje ir pasaulyje yra blogai, kas nors turi pakartoti Dievo pažadą, o jis visada pasako ką nors nauja. Tai gali mums parodyti išeitį iš užburto rato. Esame kviečiami būti advento žmonėmis ir kai aplinkoje įsismagina apkalbos, priekaištai, kritika, pesimizmą keliančios mintys – pasakyti ką nors teigiamo, džiugaus ir viltingo.
Šiandien uždegame pirmą adventinę žvakę ir pašventiname vainiką. Tegul jis mums iš naujo vis primins pasitikrinti ar tarp kitų gerų dalykų mes labiausia laukiame Kristaus atėjimo į pasaulį, į mūsų širdis, mūsų namus…
Mes žinome, kad žvakė pati neužsidega, ją turi kas nors uždegti. Tačiau kartą uždegta ji skleidžia šviesą ir jaukumą. Nuo jos galima uždegti kas žvakes. Adventinio vainiko žvakė tai simbolis Kristaus, kuris yra pasaulio šviesa. Tegul jis apšvies mūsų mintis ir žodžius, kad teigiamai žvelgtume į kitą. Šios žvakės primena ir mūsų pašaukimą būti šviesa, gautą šviesą nešti kitiems.
Žalios vainiko šakos tai gyvybės simbolis, jos įpintos į vainiką reiškia bendruomenę, mūsų Bažnyčią. Tai primena, kad kiekvienas esame bendruomenės narys, kaip žalia šaka įpinti į Bažnyčią. O apvali vainiko forma simbolizuoja tobulumą ir mūsų pašaukimą amžinybei ir patį Dievą, be pradžios ir pabaigos.
Šis vainikas gražiai parodo Viltį ir pasitikėjimą Jėzumi Kristumi, svarbu būti uždegtam jo ugnies, svarbu kurti bendruomenę ir puoselėti gyvenimą. Ir galiausiai primena, kaip svarbu išlaikyti viltį, kad pasieksime amžinybę ir būsime Dievo artumoje, kad tas, kuris yra šviesa ir gyvenimas gyvenimą dovanoja mums visiems.
Praėjusį mėnesį Romoje buvo išrinktas naujas jėzuitų vienuolijos vadovas Arturo Sosa. Ta proga Il Gesu bažnyčioje jis sakė pamokslą, kuris laikomas lyg jo programine kalba. Kam įdomu, galbūt ką nors apie tai skaitėte ar skaitysite. Neketinu jus laikyti jėzuitų naujokyno auklėtiniais, bet viena jo mintimi drįstu pasidalinti. Jis ragino jėzuitus turėti drąsos ir dėl bendro gėrio siekti ne tik neįtikėtinų dalykų, bet ir neįmanomų.
Esate jauni veržlūs žmonės, jums nestinga drąsos ir kūrybingumo – tad siekite ne tik neįtikėtinų, bet neįmanomų dalykų. Advento pradžia gali būti proga paklausti, koks bus mano pirmas konkretus žingsnis.