Tai viena įdomiausių Naujojo testamento istorijų. Du nusiminę mokiniai traukia Emauso link. Skirtingi šaltiniai sako jį buvus nuo 3 iki 7 mylių atstumu nuo Jeruzalės. Mėginkime eiti su mokiniais kartu, klausyti, ką jie kalba, galbūt įsijungti į pokalbį. Gali būti, kad kai kuriais momentais atpažinsime ir save, savo patirtis. Anie mokiniai tris metus buvo su Jėzumi. Ir štai, kokia netikėta pabaiga… Jų viltys sužlugo. Gali būti, kad jie jaučiasi nusivylę, pikti, apgauti, praradę trejus metus. Prisiminkime, kaip jaučiamės, kai dėl ko nors veltui sugaištame keletą valandų? Arba, kai per neapsižiūrėjimą kompiuteryje prarandame tai, ką kelias valandas kūrėme, rašėme? Mokinių kalba patvirtina jų nusivylimą. Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį, o kas iš viso to dabar – jis buvo nukryžiuotas kaip piktadarys.

Galbūt jie net kaltino vienas kitą dėl to, kad apskritai dėjosi su Jėzumi.

Jie tiek įsigilinę į savo mintis ir patirtus išgyvenimus, kad nė nepastebi, neatpažįsta, jog pats Jėzus eina šalia. Čia labai gražiai pasakoma, kad Jėzus ateina ten, kur esame mes – tiesiog į mūsų situaciją. Jis neištraukia mus iš tos situacijos, bet eina kartu su mumis. Toks yra ir krikščioniškasis dvasinis palydėjimas. Šv. Ignacas moko tuos, kurie nori būti palydėtojais pradėti ten, kur žmogus yra, galbūt tai gali būti krizė, nusiminimas, neaiškumas…

Stebėkime, ką daro Jėzus. Jis, kaip geras dvasios palydėtojas, pirmiausia leidžia mokiniams išsiklabėti. Jis klausia, ko jūs tokie liūdni? Taigi, jis suteikia galimybę išsakyti savo jausmus, įvardinti išgyventas patirtis. Jis nesiūlo savo varianto įvykiams paaiškinti. Ir į jų klausimą, „ar tu būsi vienintelis, kuris nežino, kas įvyko šiomis dienomis Jeruzalėje?“ neatsako – „o jūs, kvailiai, kaip aš galiu nežinoti, juk tai įvyko su manimi.“ Gal ir mes kartais bėgame į savo Emausus ir mums reikia, kad kas paėjėtų šalia, turėtų kantrybės ir švelnumo, leistų išsikalbėti, padėtų susivokti, ar tiesiog pabūtų šalia.

Taigi, galime pagalvoti: su kuo aš galiu taip išsikalbėti, kaip mokiniai su Jėzumi? Kas mane taip išklauso ir nesiūlo savo išminties ir receptų, o pirmiausia priima mane tokį, koks esu? Beje, ar aš moku išklausyti kitą?

Girdėjome, jog mokinių akys dar vis lyg migla aptrauktos, jie dar susitelkę tik ties savo išgyvenimais. Jie dar nepažino to, kuris eina su jais, ir vis tik kviečia jį pasilikti, nes jau vakaras.

Čia mes turime sceną, kuri, manyčiau, priklauso gražiausių biblijos scenų grupei.

Vienos gražiausių, jautriausių Naujojo testamento vietų yra aprašymai apie valgymą kartu. Ar tai būtų vestuvės Kanoje, ar Jėzaus ir jo bičiulių vakarienė pas muitininkus, Levį, paskui Zakiejų, ar paskutinė vakarienė, kai Jėzus palieka mokiniams testamentinius žodžius. Pagaliau, šiandien girdėta anų mokinių vakarienė su nepažįstamuoju. Valgant kartu ir dalinantis išgyvenimais, jų širdys užsidega, akys atsiveria ir jie atpažįsta tą patį Jėzų.

Pirmų amžių krikščionys rinkosi dalintis prisiminimais apie Jėzų, laimino, laužė, dalinosi duona, kaip jis buvo mokęs, ir patyrė jį gyvą savo tarpe.

Tą patį darė ir daro milijonai krikščionių jau du tūkstančius metų. Tą patį darome ir mes. Todėl galime klausti: ar mūsų širdys užsidega skaitant jo Žodį evangelijose? Ar mūsų akys atsiveria ir mes atpažįstame jį laužydami duoną bendruomenėje?

Per pastarąsias keletą savaičių mes šventėme daug ir įvairių religinių įvykių, pradedant susitaikymo pamaldomis, didžiuoju tridieniu, Velyknakčiu ir Atvelykiu ir šiandien vaikų pirmosios Komunijos iškilme.  Taip mes minėjome svarbius mūsų tikėjimo slėpinius, mėginome juose dalyvauti, prisiminėme ir mėginome įvardinti geras ir mažiau geras savo patirtis, mėginome atsiverti Dievui, mėginome jį prisileisti arčiau. Visa tai priemonės tam pačiam tikslui – tvirčiau tikėti Prisikėlusįjį ir į savo kasdienybę sugrįžti sustiprintam, tikint, jog tą patį Jėzų galiu sutikti ir ten.

Kur mano Emausai, į kuriuos mėginu atsitraukti?

Kokios miglos kartais aptraukia mano akis? Ir kas jas atveria susitikimui su Jėzumi?