Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.
Po įspūdingo Verbų sekmadienio, dramatiško tridienio ir iškilmingo Velyknakčio, noriu pakviesti lengvesniam pamąstymui.
„Kiekvienas protas mato ir jaučia skonį begalinio gyvojo Atpirkėjo gerumo, kuris guodžia ir apreiškia save kaip nugalėtoją.“
Giedama 134 Bacho kantatoje. Čia kalbama apie žvilgsnį ir skonį per Velykas. Bet ar yra tokie dalykai? Ar gali egzistuoti velykiniai pojūčiai?
Ar yra, pavyzdžiui, velykinės akys? Jei yra, kas tai galėtų būti? Pažvelkime į Evangeliją! Kas pirmas pamatė prisikėlusį Jėzų? Tai buvo Marija iš Magdalos ir mokinys, kurį Jėzus mylėjo. Velykų akys – tai meilės akys. Kai kas sako: „Meilė apakina“. Bet ar tai tiesa? Įsimylėjimas kartais gali susiaurinti žvilgsnį. Bet meilė? Aš sakyčiau: Kas myli, mato geriau ir giliau. „Gerai matyti galima tik širdimi“, – sako mažasis princas. Linkiu mums visiems velykinių akių, kurios matytų Prisikėlusį Nukryžiuotajame ir amžinąjį gyvenimą anapus mirties. Linkiu velykinio žvilgsnio, kuri matytų toliau nei kasdienės nesėkmės…
Ar yra velykinės ausys? Kas tai galėtų būti? Dar kartą pažvelkime į Evangeliją! Marija stovi prie Jėzaus kapo ir verkia. Ji nesupranta, kas atsitiko, ir iš pradžių neatpažįsta Jėzaus. Tik išgirdusi savo vardą, ji pradeda suvokti. Jos vardas, ištartas su nepakartojamu akcentu, su dieviškosios meilės akcentu. Linkiu mums velykinių ausų, kurios išgirstų Jėzų, kviečiantį mus vardu. Tai gali įžiebti mums pasitikėjimo savimi.
O koks Velykų skonis? Koks jis galėtų būti? Dar kartą pažvelkime į evangelijas! Dažnai Jėzaus buvimas juntamas būtent valgant kartu. Pavyzdžiui, per velykinius pusryčius, kai Jėzus dalina tik ką iškeptą keptą žuvį ir duoną. Ignacas Lojola buvo įsitikinęs, kad dieviškąsias tiesas galima paragauti vidiniu būdu. Evangelijas neužtenka vien racionaliai svarstyti, veikiau dera į jas įsijausti ir skonėtis. Ypač turėtume skonėtis begaliniu dievišku švelnumu, sako jis. Linkiu mums Velykų skonio, kad gyvenime, kuris gali būti ir labai kartus, jau pradėtume skonėtis paguoda ir begaliniu dievišku švelnumu.
Neapsiribokime vien pojūčiais, pažvelkime ir į savo kūną! O kaip dėl Velykų rankų? Velykų rankos? Kas tai galėtų būti? Dar kartą pažvelkime į Evangeliją! Marija iš Magdalos ir mokiniai ieško Jėzaus kūno. Jie laikosi įsikibę žemiškojo Jėzaus, kokį jį pažįsta. Tačiau tokio jo jie neranda. Jėzus egzistuoja kitu, nauju būdu. Marija nori Jį pasilaikyti. Bet jai to daryti neleidžiama. Jėzus yra „svečias, kuris vis dar eina”. Ji turi išmokti Jį paleisti. Tuomet Jis jai duodamas nauju būdu. Velykų rankos nėra sugniaužtais kumščiais. Jos paliečia Prisikėlusįjį, bet jo nelaiko. Ne viena abejonė ištirpo tą akimirką, kai nustojau laikytis įsikibęs tik vieno siauro supratimo, tik vieno įvaizdžio, tik vienos siauros minties. Linkiu mums velykinių rankų, kurios gali paliesti ir paleisti, kurios suteikia laisvę kitam, Jėzui, Dievui.
O kaip dėl velykinių kojų? Velykų pėdos? Kas tai galėtų būti? Dar kartą pažvelkime į Evangeliją! Marija iš Magdalos eina prie kapo. O paskui greitai bėga nuo kapo pas mokinius. Tada mokiniai bėga prie kapo. Marija mokiniams sako: „Aš mačiau Viešpatį”. Velykos nutraukia letargiją, kyla apaštališkasis nerimas. Žmonės bėga, pradeda tikėti, pasakoja istorijas, pasakoja apie tai, kaip iš naujo patyrė Viešpatį. Linkiu mums velykinių pėdų, stiprių ir greitų, dalintis Gerąja Naujiena ir visomis geromis naujienomis.
O kaip su velykiniu tikėjimu? Gal sakysime, pagaliau jis tai dera prie Velykų. Bet tik ką girdėjome Tomo istoriją. Galbūt lengviausia galvoti, kad Tomas abejoja arba netiki Jėzaus prisikėlimu. O man atrodo, kad Jėzumi jis tiki, juk sutikęs jį prisikėlusį nededa piršto į jo šono žaizdą, bet išpažįsta, kad jis yra jo Viešpats ir Dievas. Man atrodo, kad pirmiausia Tomo bėda yra ta, kad jis netiki savo draugais. Jis netiki tuo, ką sako artimi žmonės, su kuriais praleido 3 metus, matė šilto ir šalto. Linkiu mums visiems velykinio tikėjimo, kuris kartais ateina netikėtais keliais ir būdais, tame tarpe ir per bendruomenę, per konkrečius mūsų aplinkos žmones.
Ir galiausiai velykinė širdis. Kas tai yra? Pažvelkime į šventojo Pauliaus laiškus! Ji skleidžiasi kiekvienoje eilutėje: „Kristus gyvena manyje“. Velykų širdis – tai širdis, kurioje gyvena Jėzus Kristus. Širdis, kuri palaiko mūsų dvasinį gyvenimą. Linkiu mums velykinės širdies Bacho kantatos prasme – „Širdies, kuri žino, kad jos Jėzus gyvas“.