Pažvelgus į šio sekmadienio evangelijos tekstą pirmoji reakcija buvo: “O ne, ir vėl stebuklas, ir vėl apie duonos padauginimą. Juk prieš porą mėnesių tai jau girdėta”.

Tačiau užuot niurzgėjus galime klausti, o kodėl šis pasakojimas dažnai minimas evangelijose ir skaitomas Bažnyčioje.

Evangelijos kalba apie du duonos ir žuvies padauginimus Mato ir Morkaus evangelijose ir po vieną Luko bei Jono. Šiuos pasakojimus mes girdime du kartus per metus. Tad kodėl šios evangelijų ištraukos taip dažnai skaitomos?

Vienas atsakymų būtų todėl, kad jos kalba apie nuolatinį Dievo rūpestį mumis ir naudoja tuos pačius žodžius, kaip ir Jėzus per paskutinę vakarienę, kuriuos girdime ir Mišiose – Jis paėmė duoną, ją laimino, laužė ir dalino. Galime sakyti jog šios dienos skaitiniai yra Eucharistijos provaizdis.

Kai apie devyniasdešimtuosius metus buvo baiginėjama redaguoti Jono evangelija, jauna Bažnyčia jau buvo įsigilinusi į Eucharistijos slėpinį ir jį brangino, kaip krikščioniško gyvenimo šaltinį ir viršūnę. O kaip mums, ar bendruomenėje švenčiama Eucharistija yra tokia brangi ir prasminga?

Girdėtame pasakojime svarbūs trys momentai:
1. duonos padauginimo laikas
2. trupinių, ar likučių surinkimas
3. nuoroda į 23 psalmę.

Duonos ir žuvies padauginimo stebuklo laikas – žydų Velykos. Tai sakralios žydų vaišės, kai švenčiamas išlaisvinimas iš Egipto vergovės. Jėzaus paskutinė vakarienė įvyko kaip tik žydų Velykų išvakarėse – tai simbolis laisvės ir išganymo, kuriuos dovanoja Jėzus.

Apie surinktus maisto likučius. Čia vėl matome sąsaja su Eucharistija ir ankstyvos Bažnyčios tradicija. Po Mišių likusią eucharistinę duoną surinkdavo ir laikydavo, kad galėtų nunešti bendruomenės nariams, kurie negalėjo dalyvauti sekmadienio Mišiose, pvz. ligoniams… Šitaip ir tie krikščionys patirdavo vienybę su Kristumi ir savo bendruomene, buvo dvasiškai stiprinami. Vėliau iš to išsivystė tabernakulis, adoracijos ir kiti pamaldumai.

Klausimas – kiek eilėraščių ar poemų mokame mintinai – 2; 3; 5; 10? Kai kuriuos eilėraščius gal prisimentume iš vaikystės. Kas nors pamėgęs literatūrą jų mokės gal 50 ar 100. O kiek mintinai mokame Biblijos psalmių, ar bent vieną iš 150.

Amerikietis jėzuitas pamokslininkas sako, jei krikščionis moka vieną psalmę, dažniausiai tai būna 23-ioji. Ji kalba apie neperstojantį Dievo rūpestį mumis visais ir kiekvienu atskirai, kas benutiktų, į kokias tamsumas bepakliūtume, per kokius apleidimo, nerimo ir nežinios slėnius bekeliautume. Ši psalmė gali mums tapti labai palaikančia malda. Tiesa, ja nesunku melstis, kai viskas gerai sekasi. Tačiau ir ištikus dideliam prispaudimui ji gali būti prasminga ir palaikanti. Būtent su ja siejasi šios dienos evangelijos ištrauka.

Kiti kunigai tikriausia geresni, nes jie neužduoda namų darbų, o aš net vasarą užduodu. Šį kartą du.
1. Ar mėginu giliau įsimąstyti į Eucharistiją, ar ji mane kaip nors stiprina per savaitę?
2. Ar nebūtų prasminga iki rudens išmokti bent vieną psalmę?