Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

„Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra vargas?
Man paskirti vargo mėnesiai, ir neramios naktys.
Mano dienos baigiasi be vilties. Laimės daugiau neišvysiu.“

Šitaip siūloma pradėti Mišias mums, žmonėms, susirūpinusiems ir pavargusiems nuo gripo, nuo niūrių minčių, nuolat girdintiems apie karus, kylančias kainas ir politines įtampas, kai per mėnesį saulė šviečia vos pora valandų.

Ačiū, Bažnyčia, bet šiandien mums Jobo nereikia!

O gal reikia? Galbūt reikia jo, kad primintų, jog egzistencija yra kur kas daugiau nei fizinis gyvenimas čia ir dabar. Jobas galiausiai pripažįsta, kad jis niekada neturės atsakymų į savo problemas, bet turi išmokti pasitikėti Dievu.

Ne! Jis ne visada taip kalbėdavo, ne visada taip skundėsi. Būdavo ir kitokių dienų. Kai buvo jaunas, kai kilo karjeros laiptais, kai supo draugai ir pataikūnai. Biblinis Jobas jaunas, gražus, sveikas ir stiprus, geidžiamas moterų. Juo, sėkmingos įmonės savininku, didžiavosi žmona.

Biblinis Jobas, vienas žymiausių žmonių pasaulio istorijoje, nugyveno ilgą gyvenimą, kaip ir vidutinis šiuolaikinis žmogus, gyveno kaip mes, kol buvo jaunas ir sveikas.

Viskas prasidėjo nuo nedaug – buvo pavogti keli jo galvijai. O paskui viskas pasileido žemyn. Ar nėra panašumų su šiandiena? Akcijos atpigo, paskolos pabrango, verslas pristojo. Viskas trapu. Bet kada gali prarasti darbą, mylimą žmogų, gali išgirsti netikėtą vėžio diagnozę. Kur ieškoti atramos: „Ačiū Dievui, dar yra vilties dėl operacijos, chemoterapijos. Dar yra keletas žmonių, kurie palaikys, pasikvies į svečius, su kuriais galėsiu pasikalbėti…“ Viskas bus gerai guodžiu save tačiau baimė smelkiasi gilyn į kaulus. O kas, jeigu ne. Jei prasidės blogiausias scenarijus?

Bibliniam Jobui tikrai buvo blogai. Už tai dailininkai jį piešia ant mėšlo ar pelenų krūvos. „Sumautas gyvenimas…“ – murma jis sau. Žinoma, Biblija turi kilnesnę versiją: „Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra varganas darbas?“

Taip sako žmogus, kuris daugelį metų gyveno sėkmingai ir prabangiai, o dabar krito ir turi patirti, kaip pasikeitė jo artimųjų požiūris į jį. Ne tik draugai, nesupranta net ir mylima žmona. Apie draugus „Jie klastingi“, – galvoja kenčiantis Jobas. „Apgaulingi kaip upelis. Kai karšta ir trokšti vandens, jis išdžiūsta ir vandens neduoda; kai ištirpsta ledas ir sniegas ir žmonės trokšta sausos ir šiltos aplinkos, jis viską užlieja“. Jobo tariami draugai apgaulingi kaip upelis, duoda tik tai, ko yra perteklius. Kol jie sėdi tylėdami atrodo lyg Jobą palaiko. Bet kai pradeda kalbėti, jų žodžiai tarsi akmenys: „Pasakyk, ką esi padaręs, kad tau taip nutiko? Prisipažink, sakyk“, bet jis nenori kalbėti, ir vargu ar gali.

Jobas – biblinis kenčiančiojo, vienišo žmogaus, ant nevilties ribos, įsikūnijimas. Milijonai žmonių piktinosi Jobo išvaizda, bet dar labiau juos papiktino jo Dievas, nes jame jie matė tik sadistinį kankintoją. Tačiau taip pat milijonai žmonių iš Jobo semiasi vilties, nes baisias kančias, vienatvę ir nusivylimą suvokia kaip išbandymą, todėl sunkiais laikais stengiasi ištverti ir daro tai, ką darė Jobas. Neturėdami atsakymo už ką ir kodėl, jie kovoja su Dievu, skundžiasi Jam, išlieja savo nusivylimą Jo akivaizdoje ir patiria, kad skundas, pyktis ir šauksmas atneša palengvėjimą. Šitaip skundai ir riksmas  Dievui tampa tikra malda ir vilties šaukliu.

Jobas iš paskutiniųjų sau sako: „Žinau, kad mano Gelbėtojas gyvas. Jis tars paskutinį žodį“.

Vienišas ir baisiai kenčiantis Jobas vis dar sugeba skleisti vilties kibirkštį. Jam buvo suteikta malonė žvelgti už savo gyvenimo horizonto. Štai kodėl visoje jo neviltyje, visame jo proteste išlieka vilties kibirkštėlė, galima sakyti, šiaudas, bet būtent jis yra tiltas iš laimingos amžinybės į jo dabar liūdną gyvenimą.

Mūsų aplinka sako, kad gali apsieiti be amžinybės, sako, kad jai nereikia šios vilties. Pagrindinę srovę taip pat formuoja tie, kurie, kaip jaunas ir sėkmingas Jobas, mano, kad gyvenimą laiko savo rankose.

Popiežius Pranciškus šį mėnesį ypatingai kviečia nenusisukti nuo tų, kurie kenčia tylėdami, kurie liko vieni su savo nusivylimais, kurie sunkiais laikais iš naujo atranda viltį. Kurie sugeba diena iš dienos, gyventi mintimi, kad jų Gelbėtojas yra gyvas. Šie žmonės, kurie vis dar drįsta tikėti, neprarado žmogiškumo. Jie nėra panašūs į apgaulingą upelį, kuris duoda tik tai, ko ir taip gausu. Jie teikia tai, ko mums visiems trūksta – viltį! Žvelgdami į tuos, kurie turi viltį, ir mes galime suklusti: „Žinau, kad mano Gelbėtojas gyvas!“

Taip Jobo viltis gali tapti ir mano viltimi.

Užduotis namų darbui, ar vakaro maldai – įvardinti vieną ar kelias mano vilties kibirkštėles.