2 Sam 5, 1-3; Lk 23, 35-43

Šiandien Kristaus karaliaus iškilmė. Ji gali atrodyti prieštaringa, nes gyvename demokratijos laikais, kai karaliai labiau primena pasakas, senus laikus ar šalis, kuriose dar rasime simbolinių karalių, o gal kai kur ir tikrų tironų, save vadinančių karaliais. Bet dar keisčiau, kad mūsų šventės karalius yra ant kryžiaus.

Prieštaringos mintys apie karalių kyla ne tik mums, bet ir ST Izraelitams.

Samuelio knygoje skaitome, kodėl karaliumi tapo Dovydas, nes jis Izraelį išvedė į mūšį ir vėl parvedė namo. Jis – karo vadas, Dievo pateptasis ir tautai vadovauja jo vardu. Tačiau kaip nutiko, kad Izraelis įsitaisė karalių? Samuelio knyga mums pateikia teologinę įžvalgą ir pasakoja, kaip izraelitų tikėjimas nuo pat pradžių kritiškai vertina karalių.

Iš pradžių Izraelis neturėjo karaliaus, jų karalius buvo pats Dievas. Tautai vadovavo jo skirti teisėjai, vienas svarbiausių buvo Samuelis. Kai jis paseno, teisėjais paskyrė savo sūnus, o šie valdė jau neteisingai ir kurstė tautą išsirinkti karalių. Samuelis visaip bandė perkalbėti žmones: 1 knygoje 8 skyriuje skaitome kaip elgsis karalius: Jis ims jūsų sūnus ir siųs kovos vežimų priekyje, jie turės arti jo laukus, dirbti jam karo reikmenis, ims jūsų dukteris kvepalų dirbėjomis, virėjomis, jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams, ims dešimtadalį jūsų derliaus, paims jūsų vergus ir galvijus, galiausiai jūs patys tapsite jo vergais. Ateis diena, kai skųsitės karaliumi, kurį išsirinkote.

Bet Samuelio niekas neklausė.

Jei anksčiau pats Dievas buvo tautos karalius, tai dabar jie nori žemiško karaliaus. Tam yra du motyvai: norime būti kaip kitos tautos ir norime karaliaus, kuris mus vestų į karus. Galiausiai Samuelis karaliumi patepa Saulių, Dovydas perėmė iš jo valdžią.

Jis Biblijoje vadinamas didžiu, tačiau išlieka prieštaringa asmenybe, kaip pati karaliaus institucija. Izraelis nori karaliaus, kuris juos vestų į karą ir kad jie būtų kaip visi. Ryškėja du esminiai momentai – galia ir prisitaikymas.

Šias įtampas jaučiame ir šiandien švęsdami Kristaus karaliaus iškilmę. Kas gi naudojasi galia? Ne Kristus, o jo žudikai. Kas yra prisitaikėlis, ne Kristus, o tie kurie šaukė „ant kryžiaus jį“ ir tie, kurie gynėsi „aš jo nepažįstu“. Noras prisitaikyti, būti kaip visi yra toks stiprus, kad iš Jėzaus tyčiojasi net vienas kartu nukryžiuotų. Neprisitaikėlis, kuris nepriima religinių ir politinių daugumos normų yra Jėzus. Jis nenaudoja ir galios ar prievartos. Jo Tėvas, nesiunčia legionų angelų nubausti žudikus.

Kristaus Karaliaus šventė vis tiek kelia nevienprasmes mintis, nes jei kas mėgina Kristų Karalių laikyti tokiu, kaip ir kiti karaliai, prezidentai, valdovai, paverčia jį ir karo dievu. Gaila, ir Bažnyčioje būta tokių nukrypimų, neatsilaikyta pagundai būti kaip visi.

Džiugu, kad popiežius Pranciškus aukščiausiu lygiu pradėjo Romos kurijos pertvarką, nuo bažnytinio dvaro į tarnaujančią instituciją. Pirmiausia jo paties žodžiai, kūno kalba ir apranga, visa sako – baigėsi pompastikos laikas, Bažnyčia turi būti arčiau žmonių, Tėvo namai, o ne muitinė… Dieve duok, kad jo pradėtas darbas būtų sėkmingas ir žemesniuose lygiuose.

Šiandienos šventė drąsina nebijoti būti kitokiu, ne dėl paties kitoniškumo, o kad būtum tuo, kas esi – augti ir bręsti teisingu žmogumi, Dievo vaiku.

Kristus Karalius nepažada savo sekėjams nei privilegijų, nei karjeros, nei ypatingos apsaugos nuo ligų, nelaimų, net nuo pagundų ar klaidų. Bet jis palieka pavyzdį ir malonę, kurios paliesti galime su nukryžiuotuoju nusidėjėliu melstis: Atmink mane, kai būsi savo karalystėj.

Simboliška, kad Jėzaus atsakymu jam „tu dar šiandien su manimi ten būsi“ baigiasi šios dienos, o tuo pačiu ir bažnytinių metų evangelijos ištrauka. Nežinau kaip jūs, bet aš gyvenimo pabaigoje labai norėčiau išgirsti šiuos Jėzaus žodžius.