Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Pamėginsiu pradėti paaugliškai, o užbaigti rimčiau. Jei pavyks.

Kartais paaugliai savo kalba įdomiai perpasakoja evangelijų istorijas. Šiandien girdėtos ištraukos variantas: Angelas atskrenda pas jauną merginą vardu Marija ir sako: Marija, tu turėsi kūdikį. Marija išsigąsta ir sušunka: „O Jėzus!“. Tada Angelas: Taip tai bus jo vardas“. Marija: „Nieko nesuprantu“. Angelas: „Nieko tokio“. Ir išskrenda.

Ketvirtąją Advento savaitę šiemet švenčiame tik vieną dieną – iš esmės nuo saulėlydžio šeštadienį iki saulėlydžio sekmadienį. Tada jau prasideda Kalėdų vigilija, pas mus Mišiomis su angelų sparnais. Šiandien girdėti Biblijos tekstai yra stiprūs ir gilūs. Jei dėmesingai skaitome Evangelijas, pastebime, kad visi jų tekstais, visos istorijos vienaip ar kitaip gvildena tą patį klausimą – kas yra Jėzus ir koks svarbus jis yra. Bet pirmiausia skaitiniai mus nukelia į Senąjį Testamentą.

Nes Jėzaus neįmanoma suprasti be Senojo Testamento. Jeigu mėginsime, tai gausime iškreiptą Jėzaus paveikslą. Bažnyčia labai anksti dar II amžiuje suprato šį pavojų, kai Macijonas norėjo atmesti ST ir jo Dievą. Jei Jėzų atsiejame nuo ST, tada jis lieka tik geru žmogumi, gyvenimo pavyzdžiu, etikos mokytoju… Kai mėgini į jį žvelgti ST kontekste, po truputį išryškėja labai turtingas jo paveikslas. Vienas labai svarbių ST asmenų yra Dovydas. Apie jį šiandien girdime vienoje įtakingiausių ir įdomiausių ST pranašo Samuelio II knygoje.

Karalius Dovydas nori pastatyti Dievui šlovingus namus daugiau ar mažiau pastovius, rodančius turtus ir galią, kad Dievui nereikėtų gyventi palapinėje – laikinoje vietoje, kuri dažnai apibūdina tuos, kurie neturi namų. Šis iš pažiūros dosnus Dovydo ketinimas kyla iš jo sėkmės karuose, kuriuose Dievas padėjo izraeliečiams nugalėti priešus. Dovydas nuoširdžiai dėkingas už Dievo globą ir gėdijasi gyventi rūmuose, kai tuo tarpu Dievo Sandoros skrynia laikoma palapinėje. Natanas, religinis pranašas ir vadovas, džiaugiasi, kad Dovydas taip mąsto. Juk šventykla yra galios ženklas. Ji suteikia autoritetą joje vadovaujančiam pranašui ar kunigui, rodo ją pastačiusiųjų galią ir kelia pagarbą dievui, kurį ji garbina.

Tačiau pasak Samuelio, Dievui nepatiko šis Dovydo sumanymas ir Natano nurodymai. Dievas nori, kad Dovydas leistų Jam sukurti gyvą šeimą, kuri laikysis Dievo plano, iš kurios ateis viso pasaulio išgelbėjimas. Tai yra „namai”, kurių nori Dievas, Dievas turi daug didesnį projektą, tačiau Dovydas (ir dauguma jo palikuonių) to nesupranta.

Ši ištrauka man primena Dievo nurodymą šventajam Pranciškui Asyžiečiui „atstatyti savo namus”. Iš pradžių Pranciškus mano, kad Dievas nori, jog jis suremontuotų sunykusią mažą San Damiano koplyčią. Tačiau Dievas nori, kad Pranciškus atkurtų Bažnyčios bendrystę, kuri XII a. byrėjo dėl turto ir valdžios siekimo ir intrigų.

Angelas Gabrielius švelniai kviečia Mariją – Dovydo giminės palikuonę, tačiau jauną neišsilavinusią moterį iš Izraelio visuomenės atstumtųjų – tapti Dievo namais. Jos prašo parodyti kiekvienam žmogui, kaip suteikti Dievui namus. Dievas prašo mūsų, kaip prašė Dovydo ir Marijos, kad leistume Jam pastatyti iš mūsų namus, kuriuose Jis galėtų gyventi.

Apmąstydami šiuos tekstus galime klausti Dievą, ar Jis nori susikurti namus mūsų širdyje? Kaip mes turėtume juos paruošti, kaip parengti jam savo širdy erdvės. Galbūt turėtume kai ką išmesti? Gal kai ką perdėlioti, savo pirmenybėse, mintyse, troškimuose … kad jam būtų jauku? Kokius svetingumo ženklus galėčiau jam parodyti?

Daugelis norėjome „baltų“ Kalėdų ir atrodo jos tokios šiemet bus. Tačiau norime ir palaimintų Kalėdų, galbūt viena sąlygų, kad jos būtų tokios yra įsiklausyti ir iš tikrųjų nuoširdžiai sau pasakyti – „Tebūnie man pagal Tavo žodį“.