Šiandien Lukas mums pasakoja apie Jėzaus ir sadukiejų susitikimą. Sadukiejai – aristokratų judėjų partijos atstovai, šventyklos prižiūrėtojai. Jie, priešingai nei fariziejai, netiki pomirtiniu gyvenimu ir nemėgsta Jėzaus. Atrodo, jie rado progą ir mėgina jį pričiupti suktu klausimu. Tačiau Jėzus klausiantiesiems tarsi sugrąžina jų pačių klausimą, kaip ir jie, remdamasis Moze, kalba apie gyvųjų Dievą.

Gal tai visai neblogas būdas valdyti konfliktus, įtampas kai skiriasi požiūriai ar net principai…

Jėzus sumaniai nesileidžia į supriešinimą – aš prieš juos, o pokalbį perkelia į kitą lygį. Jis tiesiog sako, kad danguje jau nebegalios mūsų logika ir taisyklės.

Jau tiksliai nepamenu dogmų ar moralinės teologijos dėstytojas sakė, mes čia studijuojame, bandome viską išsiaiškinti, sudarome taisykles, o kai nueisime pas Dievą, pamatysime, jog viskas totaliter aliter – viskas visai kitaip.

Atrodo, Jėzus sako, jog dalykai, dėl kurių šiandien tiek klausimų ir problemų, su kuriomis ir Bažnyčia nežino ką daryti, amžinybėje bus visiškai nesvarbūs: netekėjusios, nevedę ir našliai nebus vieniši, nebus ir problemos su antrą kartą vedusiais, nebus našlaičių ir atstumtųjų, nebus ir bažnytinės hierarchijos. Ir dar daugelis dalykų, kurie mums šiandien kelia susipriešinimą ar įtampas neturės prasmės.

Bažnytiniams metams einant į pabaiga, vis dažniau iškyla eschatologinės temos apie laikų pabaigą. Tačiau mums neduota galimybė praskleisti mirties uždangą ir pažiūrėti, kaip ten bus.

Biblija moko pasitikėti Dievo gerumu, meile ir tada, kai mūsų protas nepajėgia suvokti, kalba surasti žodžių, o vaizduotė vaizdų ateities gyvenimui, jau ne mūsų, o Dievo laike. Žmonių smalsumo apie dangų klausimai baigiasi Pauliaus atsakymu korintiečiams. Dievas parengė jį mylintiems tai, ko žmogaus akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas į mintį neatėjo; o aš dar pridedu – ir visa kita.

Ir dar kartą galime pasikviesti apaštalą Paulių, jo Himno meilei pabaigos eilutės sako: „Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“

Šitaip esame kviečiami tikėti, jog gyventi ne vien sau ir mirti į Dievo rankas yra vertingiau ir geriau, negu gyventi sau ir mirti į niekur. Palaiminti per amžius, kurie gyveno ir gyvena ne vien sau. Su meile ir malda šiandien juos prisimename.