Kaip girdėtą ištrauką laikyti Gerąja naujiena, kai Jėzus ateina džiugus, o išeina, atrodo, nuliūdęs?

Girdėjome, kaip Jėzus grįžo namo. Ar pagalvojame, kaip jis galėjo jaustis?

Galime įsivaizduoti, kad Jis grįžta džiugios nuotaikos, nusiteikęs paskelbti Gerąją Naujieną – kurią mes vadiname Evangelija. Bet jo kaimo Nazareto žmones jo kalba nelabai sužavėjo. Jie buvo girdėję apie Jėzaus stebuklus (apie juos Morkus rašo ankstesniuose skyriuose), tačiau pamatę jį savo kaime, atrodo, nusivylė. Jie pajėgė priimti Jėzų tik pagal jo kilmę, kurią aiškiai žinojo. Jie sakė, juk jis mūsų kaimo dailidės Juozapo ir Marijos sūnus. Jie negalėjo patikėti, kad vietinis žmogus galėtų būti kuo nors ypatingas.

Paskui girdime – Jėzus savo tėviškę palieka nuliūdęs. Gaila, kad Nazareto gyventojai praleido progą tapti pirmaisiais išgirdusiais Gerąją Naujieną. Jėzuje jie matė tik dailidę, o jis nori būti kur kas daugiau, draugas, bendrakeleivis, išganytojas.

Jėzaus istorija kartojasi ir mūsų dienomis, gal ir mūsų, ar žmonių aplink mus gyvenime. O aš kaip ir pagal ką vertinu sutiktą žmogų, kurį anksčiau pažinojau, su kuriuo gal žaidžiau kieme ar mokiausi vidurinėje mokykloje.

Mes kiekvienas turime gyventi dabartyje su savo praeitimi, kurią galbūt žinome tik mes patys, o galbūt ji yra žinoma ir aplinkiniams. Kartais kiti mus priima ir vertina pagal tai, ką apie mus žinojo anksčiau. Kartais nutinka ir mums, kai iš kito žmogaus nieko gera nesitikime, nes nesugebame patikėti, kad jis galėjo pasikeisti, kad jo gyvenime galėjo įvykti kai kas reikšminga. Taip esame gundomi atmesti, paneigti ir priešintis tam, kas nauja.

Sakoma, kad žmonės pažinoję tave nuo vaikystės kartais tave laiko vaiku, nors esi jau vidutinio amžiaus. Jie prisimena tavo vaikystės išdaigas ir jaunystės kvailiones. Nors tai atrodo nelogiška, bet neretai nutinka.

Girdėjome, kad tokia Jėzaus tėviškės gyventojų nuostata surišo jam rankas. Evangelistas Matas rašo, kad Jėzus ten nepadarė daug stebuklų, o Morkus sako tiesiai – Jis negalėjo ten padaryti jokio stebuklo. Tiesa, dar pamini, kad išgydė keletą ligonių, tačiau pasitraukė į apylinkes.

Kas esate labiau susipažinę su šv. Ignacu ir jo dvasingumu, žinote, kad jis moko – jeigu kito žmogaus poelgių nesupranti, pirmiausia mėgink į jį žiūrėti teigiamai, nes visko apie jį nežinai. Jeigu šį principą stengtumės labiau taikyti, ko gero, ženkliai sumažėtų apkalbų ir įtampų.

Šiandienos Biblijos pasakojimas moko mus atvirumo priimti žmogų palankiai be išankstinio priešiško nusiteikimo ir šitaip nesurišti Dievui rankų. Kas žino, kokie stebuklai šitaip gali įvykti gal jau ir šią savaitę.