Evangelijos ištrauką skaitykite čia.
Šiandien mėginsiu nepakliūti į spąstus – atpasakoti evangeliją, tik žymiai prasčiau nei parašyta. Todėl jau nuo pat pradžių kviečiu klausyti kūrybingai.
Girdėjome keistą pasakojimą. Tačiau jis giliai užkalbino pirmų krikščionių širdis ir protus. Jie, kaip ir mes klausė – apie ką jis ir apmąstydami vis atrasdavo naujus lygmenis ir naujas prasmes.
Biblijos tyrinėtojai sako, kad tai tikra, o ne pamokymui išgalvota istorija. Mato evangelija užrašyta apie 80 metus. Todėl Bažnyčia šį pasakojimą skaitė ir mėgino suvokti jau po Jėzaus prisikėlimo. Tai vienas iš taip vadinamų ikoninių įvykių. Todėl mėginkime į jį žiūrėti, kaip į ikoną ieškodami teologinių ir dvasinių prasmių.
Tai ne aš sugalvojau. Šitaip Bibliją skaitė Bažnyčios tėvai: Origenas, Chrizostomas, Jeronimas ir Augustinas.
Mokiniai laive, tai Bažnyčios simbolis. Bažnyčia, kaip Petro laivas. O kur Jėzus? Ką ankstyvoji Bažnyčia žino apie jį? Jis Bažnyčią Petro laivu išsiuntė į laiko ir erdvės tėkmę, bet pats fiziškai nėra tame laive. Tai kur jis?
Prisikėlęs Jėzus yra Tėvo dešinėje Danguje. Iš ten jis vadovauja ir rūpinasi Bažnyčia. Ir mes po 2000 metų esame Petro laive ir keliaujame per pasaulio laiką ir erdvę. Retkarčiais šis laivas plaukia ramiai, bet dažniausiai yra blaškomas pavojingų bangų, purtomas skandalų ir krizių.
Ketvirtoji nakties sargyba, tamsiausias nakties laikas tarp 3 ir 6 valandos. Mokiniai pamato kažką lyg šmėklą ateinantį per bangas, natūralu, kad išsigąsta. Jeigu Jėzus būtų atplaukęs per audringą ežerą, gal jie nebūtų išsigandę. O dabar neįtikėtinas dalykas, kad kažkas tiesiog eitų per banguojantį ežerą. Čia svarbu pastebėti, kad Jėzus ateina tamsiausiu metu ir tokiu būdu, kurio niekas nesitiki ir net nesugalvotų.
Teologai sako, nusikelkime į pačią Biblijos pradžią ir ten ieškokime paralelių. Pradžios knyga, antrasis sakinys, kai žemę dar gaubė tamsa ir chaosas – Dievo Dvasia sklendeno virš vandenų. Taigi šiuo keistu pasakojimu mėginama pasakyti kas yra Jėzus. Jis Dievo Sūnus ir tai svarbiausia. Jėzus įlipa į valtį, nuramina audrą ir mokinius. Tada jie atpažįsta ir išpažįsta: „Tikrai, tu Dievo Sūnus“. Lyg raudona gija per Evangelijų audinį vis keliamas Jėzaus tapatybės klausimas ir vis patvirtinama, kad jis Dievo Sūnus.
Bet prieš tai karštakošis Petras dar mėgina eiti pas Jėzų. Jis sako jei tai tu Jėzau, liepk man ateiti pas tave vandeniu. Jėzus sako – eik. Ir Petras eina, kol žiūri į Jėzų. Bet paskui jis tampa realistu, įsijungia žmogiška logika, pamato bangas, išsigąsta ir pradeda skęsti. Ačiū Dievui šaukėsi pagalbos: „Viešpatie gelbėk mane“. Antraip gal būtų ir nuskendęs.
Tiek Bažnyčia, tiek mes kiekvienas ne kartą esame blaškomi pavojingų bangų. Kartais lyg tyčia tai nutinka pačiu tamsiausiu metu. Tiek Bažnyčiai, tiek mums reikia gelbstinčios Viešpaties rankos, reikia jo raminančio žodžio – nebijok tai aš.
Kur link viskas krypsta? Į tą patį klausimą – kas yra Jėzus. Jaunai Bažnyčiai ši istorija sakė – Jėzus nėra tik dar vienas pranašas, dar vienas Mozė, Elijas ar Abraomas, jis ne supermenas ar kitas žmonių sudievintas asmuo. Jis tikrai yra Dievo Sūnus. Mus išgelbės ne teologai, ne filosofai, ne politikos veikėjai, tuo labiau ne šou žvaigždės ir ne nuomonių formuotojai, o tik Jėzus – tikras Dievo Sūnus. Tuo visai nemenkinami pasišventę žmonės ir jų meilės tarnyste kitiems.
Pabaigai visai praktiškas sakinys.
Jei šią savaitę plauksite valtimi, ar kateriu per ežerą, marias ar jūrą – negundykite Dievo, nešokite iš valties ir nemėginkite eiti per bangas.
O jei rimtai, tai tiek jūs, tiek aš, ne kartą ėjome ir einame per gyvenimo bangas ir nepaskęstame, kol kaip ir Petras žiūrime į Jėzų ir laikomės jo rankos.
Kieno gi daugiau?