Gal truputį neįprasta girdėti kitokį evangelijos tekstą, nei skelbiama Mišių lapeliuose. Tai naujasis Mato evangelijos vertimas. Kas buvote trečiadienį ekumeninėse pamaldose, gavote šį naują vertimą. Pirmiausia pastebime, jog vietoj įprasto kreipinio „palaiminti“ girdime „laimingi“. Vertėjams atrodė, jog žodis laimingi labiau išreiškia kontekstą ir geriau atitinka graikišką originalą makarios, kuris reiškia ir palaimintas, ir pasiturintis, ir laimingas, o čia – dar ir mylimas.

Kalno pamokslu Jėzus pradeda savo kalbas. Jose bus apstu simbolių apie naujai kuriamą bendriją, kurią vėliau vadinsime Bažnyčia. Paminėta, jog mokiniai prisiartina prie jo šį kartą ne ko nors klausti, o nusiteikę klausyti. Taip pasakomi svarbūs dalykai, jog Bažnyčia prasideda ten, kur mokiniai klauso Jėzaus žodžio, ji pašaukta būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Miestu ant kalno, skaitome tolesnėse eilutėse.

Matas mums išvardija sąrašą laimingųjų. Gal išgirdę pirmąjį jau žinome, kas bus toliau. Man ši laimingųjų litanija anaiptol nėra viena iš lengvųjų gerosios naujienos vietų.

Norisi, bet kartu ir nedrąsu, klausti, o kaip su manimi, ar aš patenku į tą laimingųjų sąrašą, ar jau lieku už brūkšnio?

Tikriausiai rastume savo aplinkoje žmonių, kurie galėtų būti įrašyti ir ne į vieną laimingųjų kategoriją. Bet vis tiek galėtume klausti, ar iš tikrųjų jie jaučiasi laimingi ir spinduliuoja laime, ar viskas jiems sekasi ir lengva gyventi?

Kiekvieną dieną vienokiu ar kitokiu būdu sužinome apie tuos, kurie liūdėjo ir jų niekas nepaguodė. Ir žemę taip pat pirmiausia užvaldo anaiptol ne romieji, o apsukrieji, smarkieji, turintys galios ir pažinčių. Ir taip galėtume vardinti ir vardinti kitą, Mato laiminguosius kompromituojantį, netgi daug ilgesnį sąrašą.

Gal kas mėgintų gelbėti Matą sakydamas, girdi tik amžinybėje bus išdalyti apdovanojimai, ten patirsime džiaugsmo, kuris buvo žadamas patekusiems į laimingųjų sąrašą. Tiesa, tik ten tapsime, kuo turėjome būti, tik ten mus pasieks Viešpaties pažado pilnatvė. Bet mano kasdienai tokios tolimos dangiškojo laimikio vilties per maža, nes viską suvedus tik į laimingą amžinybę, ne vienas numojo ranka į krikščionybę, pavadinęs ją liaudies opiumu.

Taip mąstant, iš tikrųjų nelabai drąsu su šiuo laimingųjų sąrašu išeiti iš bažnyčios, o išeiti reikia, nes toks mūsų pašaukimas.

Vatikano II susirinkimas prieš 70 metų kvietė atverti Bažnyčios langus, kad įeitų šviežio oro. O šiandien popiežius Pranciškus kviečia atverti Bažnyčios duris, kad Jėzus galėtų išeiti už jos ribų. Kitaip sakant, kad mes jį atrastume už šio pastato ribų, už pamaldų ir savo maldų laiko.

Grįžkime prie laimingųjų sąrašo. Jis užrašytas Šv. Rašte ir skaitomas, kad taptų ir kiekvieno mūsų gerąja žinia.

Pamėginkime į pagalbą pasitelkti evangelistą Luką ir leiskime Jėzui savo pamokslą tęsti toliau. 6 skyriuje skaitome: Nelaimingi, kurie niekada neverkė ir neliūdėjo dėl kito, kurie juokėsi iš širdies tyrumo ir nė nenujautė, nepatyrė vargdienio dvasios. Kurie kėlė vaidus ir paniekino romumą, kurie buvo žiaurūs ir negailestingi, kurie pelnėsi iš karo ir nebrangino taikos šeimoje, bendruomenėje ir tarp valstybių. Nelaimingi, kurie nebuvo persekiojami ar skriaudžiami, ar pajuokiami dėl to, kad laikėsi tiesos, o visada su viskuo taikėsi ir viskam buvo abejingi, išskyrus savo egoizmą. Nelaimingi ir tušti, nors patys sau atrodytų protingiausi ir švenčiausi.

Tiesa, kas gali pasakyti, kada jų nelaimė, lygiai kaip ir pirmųjų laimė, taps apčiuopiama. Tačiau šitaip žvelgiant į Mato ir Luko sąrašą, drąsiau išeiti iš bažnyčios, nes jis kažkaip padeda nujausti, jog galiausiai yra laimingas tas, kuris padaro kitam gera nieko už tai nesitikėdamas, laimingas, kuriam ne vis tiek, kaip jaučiasi kitas.