Dienos evangeliją skaitykite čia.
Nuorodas į sekmadienio skaitinius rasite lk.katalikai.lt
Lukas tęsia Jėzus kalbą lygumoje. Atitikmuo būtų kalno pamokslas Mato evangelijoje. Vienas amerikietis teologas sako, kad tai vienas sakraliausių, labiausiai įkvepiančių ir tuo pat metu erzinančių bei gluminančių tekstų. Nes jis apie priešų meilę. Ne tik apie priešų toleravimą ar priėmimą, bet apie meilę.
Tikriausia lengvai įvardintume globalius praeities ar dabarties priešus. Bet galime pažvelgti ir truputį asmeniškiau. Tikriausia rasime žmonių, kurių, jei ir nelaikome mirtinais priešais, bet nenorėtume su jais bendrauti, gal net susitikti, jie kelia mums neigiamas emocijas. Tam turėtume priežasčių: patirtų skriaudų, neteisybių… Kartą, berods, pasakojau anekdotą, kai kunigas per pamokslą klausė parapijiečių: „Atsistokite, kas neturite nė vieno priešo. Kurį laiką bažnyčioje niekas neatsistojo. Paskui vienas žmogus išdrįso. Kunigas apsidžiaugė. Pagaliau nors vienas krikščionis visus myli ir neturi priešų. Jis klausia žmogų: „Pasakyk, kaip tau pavyksta šitaip gyventi“. Žmogus sako: „Iš tikrųjų neturiu nė vieno priešo. Aš juos visus pergyvenau, man 96 metai, o praeitą savaitę palaidojau paskutinį priešą“. Žinoma tai anekdotas. Tikrovė būna kiek kitokia.
Bet grįžkime prie pirmojo skaitinio. Labai įdomi karaliaus Sauliaus ir Dovydo istorija, labai rekomenduoju paskaityti. Saulius buvo Izraelio karalius, o Dovydas pasižymėjo kautynėse nugalėdamas Galijotą. Tada Saulius Dovydą priėmė kaip sūnų. Bet galiausiai ėmė jam pavydėti sėkmės, garbės ir siekė jį nužudyti. Tokiame kontekste girdime, pasakojimą, kad Sauliui ir jo sargybai miegant, Dovydas su kariais įsėlina į Sauliaus palapinę. Jo paties ietis įsmeigta šalia. Dovydas lengvai gali nužudyti mirtiną priešą bet to nepadaro. Kodėl? Jis tik paima ietį, o vėliau praneša Sauliui, kaip viskas įvyko ir kaip įrodymą per pasiuntinį grąžina jo paties ietį. Kodėl Dovydas šitaip pasielgė? Į galvą ateina tik du atsakymai. Todėl, kad Saulius yra Dievo pateptas Karalius ir Dovydas nenori žudyti Dievo paskirto valdovo. Antra, todėl, kad Dovydas myli Saulių ir visai nenori jo mirties.
Amerikietis teologijos profesorius sako, kad vienas didžiausių tavo moralinių nuostatų išbandymų yra klausimas, kaip tu elgtumeisi, jeigu tavo priešininkas būtų atiduotas į tavo rankas. Nereikia, kad tas priešininkas būtų toks, kuris ketino tave nužudyti, bet gal jis tave nuskriaudė, apgavo, apkalbėjo ar apšmeižė, neteisingai įskundė… Kaip dabar su juo elgtumeisi, kai turi galią?
Tas pats teologas išvardina 4 priežastis kodėl verta mylėti priešą.
- Pirma ir svarbiausia, kodėl Jėzaus mokyme priešų meilė užima svarbią vietą yra tai, kad priešo meilė yra tikriausias meilės išbandymas. Meilė tai ne emocija, o valios apsisprendimas. Tai norėti ir daryti kitam gera. Šv. Ignacas Dvasinėse pratybose kviečia melsti tikros meilės, kuri pasireiškia labiau veiksmais nei žodžiais. Mylėti tą, kuris tau tuo pačiu neatsilygins, tai didžiausias meilės išbandymas.
- Antra priežastis. Kartais būtent tie žmonės, kurie tave labiausiai nervina, parodo giliausią tiesą apie tave. Juose, kaip veidrodyje matai savo silpnybes. Dažnai apie tai nė nepagalvojame. Galbūt šia prasme, jie būna mums Dievo dovana? Sakoma, kad kai patenki į automobilių spūstį ir pradedi ant kitų burnoti, prisimink, kad ir pats esi šitos spūsties priežastis.
- Galbūt tavo priešas parodo, koks netvarkingas yra tavo gyvenimas ir iš tikrųjų jis yra teisus. Pagalvokime, kokia daugybė žmonių Jėzų laikė priešu: Rašto aiškintojai, fariziejai, romėnai, sadukiejai, dalis paprastų žmonių, šventyklos tarnautojai… Ar gi Jėzus nebuvo geras, ar jo mokymas ir poelgiai nėra gėrio kriterijai?
- Priežastis mylėti priešus tai viltis, kad galbūt galima priešininką laimėti gėriui. Natūraliai mes esame linkę atsilyginti tuo pačiu už įžeidimus ar skriaudas. Tačiau tik meilė gali sustabdyti užburtą prievartos, smurto, keršto ir neapykantos ratą. Kas norėtumėte, apie tai plačiau galite paskaityti Šv. Ritos iš Kasijos gyvenimą. Nekalbame apie geras emocijas ar sentimentus priešui. Esminis šio punkto klausimas ko noriu? – priešą sunaikinti, ar kad jis pasikeistų?
Mes galime kiek norime klausyti gražių pasakojimų apie priešų meilę, žiūrėti filmų, girdėti patarimų. Jie gal pradžiai mus įkvėps, bet kelią iš pykčio ar keršto troškimo į atleidimą ir į vidinį širdies perkeitimą meilės link, turime nueiti kiekvienas pats. Neturėtume stebėtis, kad tai nelengvas kelias, tačiau ar kas turi geresnį pasiūlymą? Jėzus mokė melstis: „Tėve, atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Bendruomenė, geri draugai, dvasinė, psichologinė pagalba gali būti geri mūsų palydėtojai šiame kalyje. Tačiau mums reikia ir dar kai ko. Mes krikščionys tai vadiname Dievo malone. Jos ir melskime. Nes Dievas švelnus, maloningas.