Trys karaliai

Mūsų pasaulis tapo mažas. Jis jau net ne didelis, o mažas kaimas ar tik didesnė kavinė, su medijų technologijomis, su socialiniais tinklais, kurie lyg ir suartino žmones, įžiebė svajones apie visuotinę gerovę, žmogaus teises visiems, netgi apie visuotinę laimę čia žemėje. Jeigu pasaulis dėka mokslinių ir technologinių pasiekimų tapo toks mažas, tai jų dėka, jis turėtų darytis vis panašesnis į rojų. Todėl mus ištinka dar didesnis šokas, kai matome, kad taip nėra. Kad tai, kas jungia žmones, tuo pačiu juos ir skiria, o diskriminuojantys skirtumai ne tik neišnyko, bet dar brutaliau pasireiškia.

Mūsų gatvėse ne tik neišnyko elgetos, bet ir pamatėme, kad mūsų pasaulyje yra milijonai – dešimtys milijonų pabėgėlių. Pradedame suvokti, kad migracija nėra tas pats kaip turizmas, o medijas panaudoja ir teroristai.

Girdime vis daugiau balsų besiilginčių atstumo, sienų, atskyrimo. Keistai atsitinka, kad mūsų humanistiškai nusiteikęs pasaulis kuo stipriau deklaruoja meilę visiems žmonėms, kuo garsiau skelbia apie žmogaus teises, tuo labiau konkretų žmogų daro anoniminiu ir nori atitolinti, kad tiesiog nematytų jo konkretumo, jo baimių ir vargų. Artumas gali tapti grėsmingu, jeigu į jį žiūrėsi tik iš pareigos perspektyvos. Jis gali tapti varginančiu ir provokuoti norą atsitolinti. Ar to pavyzdys nėra jauni žmonės, kurie atrodo negali vienas be kito artumo, o paskui kaip vienintelį problemų sprendimą mato atsitolinimą, atsiskyrimą.

Todėl nėra visai kvaila klausti, ar Kalėdos negalėtų mums padėti ištverti artumą. Jos pasakoja mums intensyvaus artumo istoriją. Per Kalėdas suartėja pasauliai. Per Kalėdas Dievas pranoksta pats save – nes didžiausia tolybė, kokią tik galime įsivaizduoti, priartėja prie žmogaus. Žodis – Dievo Logos tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų. O kas mums iš tokio jo artumo? Jis ims mus varginti ar taps įkvėpimu? Artumas varginimu tampa ten, kur galvojama tik pareigos ir prievolės kategorijomis – kadangi Dievas tapo žmogumi, tai tu, kaip krikščionis privalai vienaip ar kitaip elgtis. Tokia nuostata iš karto šaukiasi vidinės distancijos, geru atveju lojalumo. Ar artumas gali mus dar sužavėti? Jeigu taip, tai kada? Jis sužavi tada, kai žvilgsnyje suspindi meilė. Nes ji ne tik įveikia atstumą, tai padaro ir kitos komunikacijos priemonės. Meilė ne tik atstumą įveikia, bet svarbiausia ištveriamu padaro artumą. Tik mylintys ieško artumo, nes tik meilė padeda ištverti kito artumą be smurto, be apsimetinėjimo, be šarvų, kuriuos taip lengvai užsidedame.

Prieš akis turėkime šios dienos evangelijos tekstą, o prakartėlės paveikslą pasistenkime įsivaizduoti su trimis karaliais ar išminčiais. Tai žmonių atstovai, trys tituluoti valdininkai kurie paveiksle tampa žmonėmis – labiau žmonėmis, jei taip norime.

„Žodis tapo kūnu“ jis gyvena tarp mūsų ir mus įgalina ištverti artumą. Trys karaliai, stovi susispietę apie Jėzų. Vaikelis Jėzus šypsosi ir tiesia rankas aplabinti, jis nori būti arti kiekvieno karaliaus. Jo žvilgsnis nuginkluoja kiekvieno apsaugą titulais ir privilegijomis… Meilus žvilgsnis kuriuo vaikelis Jėzus sutinka karalius leidžia jiems tapti žmonėmis. Šitaip Dievo Žodis tampa kūnu ir apsigyvena tarp mūsų – kai mes vis labiau žmonėmis – vis žmoniškesni tampame. Tapdamas žmogumi Dievo Sūnus tampa artimas kiekvienam žmogui jis ne tik nugali tolumą, bet ir artumą padaro ištveriamu.

Kaip tie karaliai tampa žmonėmis? Šone stovi vyras, lyg liudininkas su popieriaus lapu, ant jo parašytas įvertinimas – nepakankamai. Kas užrašė šį vertinimą? Jo tėvai? Jo vadovas? Jo mokytoja? Ar jis pats? Nepakankama – lūzeris. Neišlaikė. Pažiūrėk į tuos, kurie kai ko pasiekė, skamba jo ausyse. Bet jis nenori žiūrėti, jo veidas blankus, o akys žvelgia į Jėzų. Kuris jam rašo savo vertinimą avansu, kaip dovaną už nieką, nes jis nieko nepasiekė. Bet palauk, ar tai ne apie mane? Ar aš ne toks? Tik todėl, kad Jėzus priima jį ir su tokiu pažymiu, jo artumas tampa pakeliamas. Ir dar daugiau, šis artumas gydo. Todėl jam ir savo paties artumas tampa pakeliamas, jam nereikia bėgti nuo savęs. Jis gali būti sau gailestingas, jis pradeda mokytis save mylėti.

Dešinėje paveikslo pusėje stovi vyresnio amžiaus vyras, kuris jau sukaupė gyvenimo patirties. Jis turėjo sparnuotų svajonių ir vilčių. Jis turėjo valios ir jėgų gyvenime kai ką pasiekti ir susilaukti pripažinimo. Dabar jis stovi su sudužusiu indu, sudaužyto gyvenimo simboliu, sutraukytų santykių simboliu, stovi su šukėmis rankose. Jo gyvenime buvo visko, išskyrus tikro artumo. Vyras truputį atsitraukęs ir užsidaręs savy. Mes lengvai patenkame į savo pačių sudužusio gyvenimo indo nelaisvę. Būtent tokia biografija priklauso nuo meilės. Tokios meilės kuri padaro savo paties artumą pakeliamu.

Už kūdikėlio Jėzaus stovi vyriausias amžiumi karalius. Jis nusiima kaukę, su kuria atrodė tvirtas, linksmas ir patrauklus. Dabar atsidengia skausmo paženklintas veidas, kitokia tikrovė. Arti Jėzaus, jis patiria pasitikėjimą, kad žmogumi tapusio Dievo meilė priima jo nuogą egzistenciją priima ir ištveria jo žmogiškumą. Jis žino, kad gali pasirodyti silpnas, nes jo silpnumas kitame neišprovokuos agresijos. Būti mylimam, tai pajėgti pasirodyti silpnu ir neišprovokuoti kito jėgos.

Galima klausti, ką šis pamąstymas turi bendro su mūsų tikrove, apie kurią buvo minėta pradžioje?

Dievo Sūnaus tapimą žmogumi bandžiau papasakoti kaip artumo istoriją, kuri priima silpnumą, nebėga, neatsitolina, neatsiriboja. Tai istorija, kuri nori būti tęsiama, kai mylintis žvilgsnis padeda nusimesti šarvus ir parodyti save žmogišką, t. y. pažeidžiamą. Šitaip patirtas artumas nevargina. Priešingai jis tampa palaima, išganymo pėdsaku.

Artumas, kurį mums dovanoja modernus pasaulis sužadina mūsų svajones. Tačiau, tai, ką jis mums dovanoja, nors viena vertus mus suartina, bet kita vertus vienus nuo kitų ir atitolina. Technologijos nepadaro žmogaus geresniu, jos paryškina galimybes, bet ir konfliktus. Moderniai sudėliotas artumas kartu atneša ir atsitolinimą jeigu jis nebus perkeistas meilės žvilgsnio. Toks būtent yra Kalėdų žvilgsnis. Nes tik žmogumi tampantis Dievas yra pajėgus šį žvilgsnį taip praplėsti, kad viskas, iš tikrųjų viskas, kas yra žmogiška, gali būti jo sužavėta.

Vis tenka girdėti apie Kalėdų stebuklą. Nežinau ką turi omeny žmonės tai sakydami. Bet ar netikras stebuklas, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi. Todėl mes galime būti žmonėmis tokiais kokie esame: su savo blogais pažymiais, su sudužusiais indais rankose ir be kaukių.

Kalėdų stebuklas – Dievo tapimas žmogumi padeda mums tapti žmonėmis.